užvelti


užvelti
1 užvélti, ùžvelia, užvė́lė NdŽ, RtŽ 1. refl. susivelti (apie pūkus, vilnas): Ažsivė́lė ažsibuvo skarelė kralkinė Klt. Ažciravojau, ažsivė́lė [kojinės], i gerai Klt.veliantis užsikišti, apsivelti: Ažsivė́lę karštuvai [nupašytomis vilnomis] Dglš. Skylė plaukais ažsivėlė Ds. 2. tr. baigti velti: Meleta kuodelį užvėlė: neškiat laukan kalvaratus, nebeverpsma Ggr. 3. tr. užteršti, priskretinti: Ùžvelia visokiais pelėsiais pilvą (skrandį), tai kapgi nesopės Kpč. | refl.: Buvo sveĩka [prastas maistas], ne tep skrandžiai buvo užsivė́lę kap dar̃ Kpč. Užsivė́lė knygos, karvė neėda atarijos – pila aliejaus Brb. Daktarai galvojo, kad užsivė́lė ausys, bet ausys švarios Kpč. Tas kaminas buvo užsivė́lęs Graž.refl. apsitraukti: Užsivė́lęs stiklas rudu Klvr. Užsivėlė dangus, jau duos lyt perdien Ds. 4. tr. užversti, užgriozdinti: Užvélta pas mane (netvarka) DrskŽ. Čia viskas apleista ir užvélta Kt. Dar̃, žiūrėk, aš kluone jau turiu užvéltus kampus Lzd. Ažvė́lė taką sniegu, i gatava – šitoks geras buvo Klt. Ažuvė́lė taką Pls. | refl.: Viskas užsivertę, užsivė́lę Klvr. 5. tr. NdŽ, , Ut, Vdn, Akn uždėti ką sunkų, užkelti, užversti: Ar užvė́lei akmenį ant viršaus? J. An duobės užvė́lė didžiausią akmeną Ob. Kad užvė́lė maišą ant nugaros, tai vos partempiau Sv. Užvė́lė terbą žuvų an pečių Dglš. Sūrį akmenu užvélk Dkšt. | prk.: Tavo širdį sudegino skausmas, varginga jaunystė tavo, todėl iš apmaudo per sunkią naštą užvėlei ant savo sprando V.Krėv. O dabar, nieko niekam neminavoję, užvėlė tokią sumą, kokios jisai seniai jau turbūt nebėra regėjęs! TS1899,2. Užveliate žmonėms sunkiai pakeliamas naštas brš. | refl. tr.: Užsìveli ant nugaros dvidešim kilogramų uogų ir neši Šmn.duoti: Užvėlė (atsiuntė) jam iš Amerikos strošną papužę rūbų Prng.prk. užpulti, užgriūti: Mane va gripas užvė́lė nuo penktadienio Str. 6. intr. Mžk, Up, Šv užduoti, užkirsti: Kad užvélsu par subinę už krokimą Krš. Vieną kartą užvė́liau par nosę, daugiau neblindo Krš. Slėdnus žmogus, bet užpykęs užvė́lė į murzą Ggr. Palauk gi, aš tau užvelsiu! Plv. | Tavo kumelė labai užvelta, kad sakai – no, tai nė negirdi Užp. 7. intr. stačiai, įžeidžiamai pasakyti: Moka užvélti, labai prasčia boba Krš. Tiek to proto, ka taip beužvė́lusi Krš. Ot tau ir užvė́lė! Grnk. 8. tr. sukietinti, užgrūdinti: Mužiko pirštai ažveltì – duok, nesopės Mlt. Galva ažveltà, davė ar nedavė – nei znoko Mlt. | refl. prk.: Mužikas ažsivė́lęs – ir pekloj nebus baisu Mlt. 9. refl. tr. susitrinti (pūslę): Užsivė́liau pūslę Lp.atbukti: Ažsivė́lė peiliai, kirviai Ds. Itiem krūmam škada ir kirvio, bo tik te ašmenys ažsivel̃s Grv. 10. refl. Km prk. pasidaryti netvarkingam, apsileisti: Užsìvelia vyrai (nedirba žiemą) Lp. Ag, mergom būdama da regis greitesnė buvo, ale, matai, kai išteka, tai užsìvelia Ds. Kada buvai prijunkęs [dirbti], o dar̃ užsivė́lei Lp. Šitokion draugėn žmogus tik užsìveli Krkš.aptekti (darbais), užsikuisti: Ažsivė́lę darbais anys Klt. 11. refl. užsilikti: Užsivė́lė knygos lig šių laikų Šts. Ana užsivėlė viešėti, ta šavalka J. 12. tr. Ukm užsklęsti: Užvélk duris su velke Dbk.kietai užrišti, užveržti: Užvélti mazgą NdŽ. 13. intr. NdŽ euf. išleisti dujas (iš žarnyno), orą sugadinti: Katras teip bjauriai užvė́lėtav, kaip katę į pelinus? Slnt. Jau čia tu užvė́lei, ir žadą trauka Ggr.
◊ kul̃ką užvélti iššauti: Jam kul̃ką ažvė́lei i daugiau nieko tokiam žmogui Str.
nagùs (kam) užvélti sugadinti gyvenimą: Tokia netikus jo pati, tik nagùs žmogui užvė́lė Rdm.
\ velti; apvelti; atvelti; davelti; įvelti; papaįsivelti; išvelti; nuvelti; pavelti; parvelti; pervelti; pravelti; privelti; razvelti; suvelti; užvelti

Dictionary of the Lithuanian Language.